- nuritinti
- nurìtinti
1. tr. BŽ265, DŽ1 sukant aplink, nustumti, nuridenti: Nurìtino bačką nato par kluoną Šč. Nurìtinau malkas kluonan Rod. Ta ans supylė ten, nurìtinęs į Vadakstį tą bosą Klk. Staigus vėjo gūsis čežėdamas nuritina smulkių, geltonų lapų sūkurį V.Myk-Put. Mūsų jaunimas jau nebe kartą mėgino ją (uolą) pakasti ir žemyn nuritinti Vaižg. ^ Ko nuo kalno negal nuritinti? (akėčių) Sim.
2. tr. nuversti, numesti, nustumti: Nurìtino nu laiptų užsiutęs Krš. Pirmą valandą nakties Romas girtas gulėjo ant laiptų, nuo kurių pikta sargė dažnai jį nuritindavo žemėn J.Marc. Pažiūrėk, net baugu, kad ištikusi audra apačion jos (trobos) nenuritintų Vaižg. Kūną, kaip rąstgalį kokį, pastūmęs nuritino koja Hl. | prk.: Nurìtino pirmininkelį kaip kopūstą Krš.
3. tr. DŽ šnek. nupjauti, nuversti: Vos nurìtinom tą ąžuolą Šts. Ir būtų bematant nuritinęs pirkliui galvą rš. ║ nudobti: Jis tą žmogų nurìtino su brauninku Dr. Aš tujau prisitaikiau i nurìtinau [fazaną] Kal.
4. intr. šnek. nuvažiuoti: A nebnurìtinai į Kretingą? Krtn. ║ greitai nubėgti: Nurìtink pri Vaitkaus apcūgų parnešti Kal.
◊ ãšarą nurìtinti privargti, prisikentėti: Ne vieną ašarė̃lę nurìtinsi, kap liksi sirata Arm.\ ritinti; antritinti; apritinti; atritinti; įritinti; išritinti; nuritinti; paritinti; parritinti; perritinti; praritinti; priritinti; suritinti; užritinti
Dictionary of the Lithuanian Language.